Avelė

mano mylimas drauge mirusios šviesos plėšia mėsą nuo kaulų ir užtaiso kiaurymes
kruvinoje aušroje virš sulaužyto kūno ašių skliautas nenumaldomai slegia pleišėjančią odą
žemė rupi pėdos į ją atitrūkdamos sminga dvidešimt mylių po pulsuojančiomis šaknimis
aukštyn sruvena aukso šaltinis ir baltoji avelė įbridus geria purslus

žiūrėk virš papilkėjusio sodo gelsvas lietus degina žvėrių skulptūras
jų žaizdos pūliuoja ir kraujas akmens teka į požemio vandenis
raibuliai nakties kaktoje ir akis sidabro mėnulio sušmėžuoja pro debesį juodą
kuris slepia žvaigždes avelė baltoji paklysta išdžiūvusioj pievoje dangui voką užmerkus

mano drauge mirusios šviesos iškreipia atvaizdus auksinio šaltinio spindėjimas blėsta
purvas ima srūti pro medžių landas ir vieniša svirtis girgžda vėjy šaltam
kokia naktis baugi šalia vienišos pirkios prie kryžkelės dreba avelė iš kailio
byra srovė gyvybės karšta ir sklaidosi virš tolimo miesto niūraus

mergaitė paklydusi šaltoje žolėje plonais pirštais paliečia vilną
atvėsęs kūnas nebegeria aukso juodą bedugnę prarėžia rytas ir atplyšta
mėsa nuo šviesoj besiraitančių šonkaulių pakyla ir kamšo juodas
prarajas nakčiai gėdingai traukiantis į išdžiūvusio šulinio angą

raudona pašvaistė užlieja bundančius mūrus ten vaikšto šešėliai
negirdi kaip pievoj mergaitė raudodama renka kaulus sudegusius
renka mano skeveldras atplėštas laiko mano mylimas drauge
aš kalbu į tave o skaidrus veidrodžio stiklas nenustoja rasoti